Grigas. Iškritęs iš medžio

Jums apie mane ne kartą
Teko gal girdėt:
Jonas – mano vardas,
Grigas – pavardė.

Ekrane jeigu nematėt,
Gal knygelėj skaitė katės:
„Tik staiga berželis triokšt,
Grigas žemėn keberiokšt”.

Nutrioškėjęs iš berželio,
Sugrįžau į dorą kelią.
Tuo keliu aš keliavau,
Kryžkelę kol priėjau.

Kryžkelėj keliai šakojas
Tartum negeri berniukai –
Tai kuriuo man eit, galvoju,
Kad iš doro neišsukus?

Betgi – žiū – pakreipus ausį,
Stovi kryžkelėj kaliausė.
Klausiu: „Kur man, gal žinai,
Eit?” Ir tarė taip jinai:

„Jei į dešinę – pražūsi,
Jei į kairę — kvailas būsi,
Tiesiai – grįžt namo gali,
Žemė taigi apvali!

Bet greičiau ten grįši gal,
Grigai, eidamas atgal –
Pasitaiko, mielas vaike –
Ir atgal sugrįžti reikia.

Nors trimitai triukšmą kelia
Ir pirmyn vis šaukia mus –
Pats doriausias, Grigai, kelias
Tas, kur veda į namus.

Kitados pralenkus laiką
Bėgau aš pirmyn graži,
Betgi kartais pasitaiko,
Kad pirmyn – užpakaly…

Atsiliko gyvuliai,
Žmonės, paukščiai, vabalai,
Atsiliko greitos upės —
Vėjas – net ir tas – suklupo.

Grybų žemėj ties Varėna
Atsiliko Vakarienė…
Ak, tu Grigai, nežinai,
Kaip man liūdna čia vienai…

Jei kur nori eiti tu —
Eiki su visais kartu:
Su tėveliais, su žvėreliais –
Niekur nepabėgs tas kelias.

Eiki tyliai kaip mėnulis –
Po žeme senoliai guli!..
Iš dangaus Rugsėjo naktį
Žiūri į tave jų akys…

Į namus aš sugrįžau,
Ką girdėjęs – užrašiau.
Kai iškrisit iš berželio —
Prisiminkit mano kelią…