Būsimoji diena

Viršūnių pasakoj tavęs aš neregėjau
ir neradau žaliojoj lygumoj,
o tu eini kaip sapnas, kaip šešėlis, tu kaip vėjas –
dainuodama ir šokdama linksmai.

Tu kaip pavargęs balsas maldingos kampanos
ir taip man liūdną širdį virkdai, graudini,
ir rodos man, tarytum paukščiai genas,
tarytum paukščiai, bėga metai žydinčiam slėny.

“Greičiau, greičiau…” – širdis įtūžus plaka,
“Greičiau, greičiau… greičiau!” – aš jai šaukiu,
ir praeitis, kaip vandeny Lucernos laivo takas,
kaip Vitznau vilos dingsta iš akių.

O tu kada, o tu, nežinoma, kada gi…
Ar pamatysiu, kaip svajonėse mačiau,
ir visos žvaigždės švies, visuos vidurnakčiuose degę,
ir žemė nebešauks po kojų man: “greičiau, greičiau..