Aštuntoji diena. Autoportreto korekcijos

Aštuntoji diena. Į pavasarį.
Atitirpę veidai ir bruožai.
Ir siužetas – liūdnas, bet nieko –
Štai tėvai išjoja ant ožio,
Ir vaikams vakarienei lieka
Dvi supuvę svogūnų kasos.

Aštuntoji. Vėlu nutylėti,
Ką ne taip per anas septynias –
Apskaičiuot skriestuvu atstumą
Nuo vienatvės nevienetinės,
Nuo liepsnojančio iki krūmo,
Kad užaktų delnai skylėti.

Katalikiškas atleidimas
Tyliai plūsta į sielas mūsų,
Ir žirte pažyra abstrakcijos,
Kad rašytum kada pabusi:
Pulsas kritęs, jokios reakcijos,
Ir su permušimais plakimas

Tartum belstų į kaktą kuoka,
O kadaise gydė aliejumi
Nuo piktybinio dvasios augalo,
O dabar tik ramybę saugot, nes
Mano kaukolėliukės celėje
Linksmas girtas vienuolis šoka.

Tai jam gera, tai jam negera,
Tai jam dievas per šonus lenda,
Tai priglunda kaip vaikas švelniai.
Iš užakusio mano delno
Šaltą vandenį godžiai geria.
Apelsinų skiltelėm užkanda


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>