Amžinoji pasaka

AK, Viešpatie, tai vėlekos
Mes įtikėjom rytdiena!
O kraujo pilnas kielikas,
O sopulio širdis pilna!

Tarytum vėjo pučiamus,
Ji vėl į nežinią mus neš…
Vėl žiedlapius rieškučiomis
Po josios kojų bersiu aš.

Išlaukus naktį tamsiąją,
Širdis pailsusi aptils,
O saulė kaip monstrancija
Virš džiaugsmo ašarų pakils.

Visi rankas ištiesę jai: –
Osanna in excelsis! – šauks
Ir didelė procesija
Per kalnus ir per klonius plauks.

Savęsp šaukiuosi trokštančius
Ir širdį kieliką keliu –
Girdžiu viską pranokstančius
Mažus sidabro varpelius…

Vėl kraujo pilnas kielikas,
Vėl sielvarto širdis pilna!..
Mes laukiam, laukiam vėlekos
Ir vėlei tikim rytdiena!