Žemę praradęs žemdirbys

O žeme, aš girdžiu, kaip tu verki po mano kojom –
tavo akis užklojo kietas grindinio akmuo,
tavo krūtinę slegia miestų milijonai,
ir žaizdos, prakirstos ligi širdies, tau kūną kloja,
ir tavo drumstas kraujas trykšta bokštuos purvinuos.

Kaip sielvartingai tu po mano kojom raudi!
Kaip plaka tavo mirštanti juoda širdis! –
Ją geležis, akmuo ją prislėgė taip skaudžiai,
man rodos, kad ir mano širdį akmenys labiau vis spaudžia,
ir ji pirmųjų paukščių grįžtant jau nebegirdės.

O, taip norėtųsi į lygumas plačias dar grįžti,
ir brist per žolę šlamančią, ir naktimis klausytis,
kaip skrenda vėjas, lenkdamas medžius…
Ir ramų vakarą pro langą žemės kvapas sklistų,
ir į juodąsias ąžuolų viršūnes žvaigždės kristų,
tarytum kibirkštys iš didelių laužų…

– – – – – – – – – – – – – – – – –

O žeme mylima, kaip raudi tu po miestais, –
po grindiniu, po plieno ratais, po akmens namais…
Norėčiau grįžti į tave ir tavo juodą veidą liesti,
o tu turėtum vilnyti javais prieš saulės šviesą
ir mūsų pilkas pirkeles nešioti amžinai.