Žemė

Iš tavęs išaugo gilios juodos girios,
tavo šitos upės ir javų laukai,
kartų kartos gimė, kartų kartos mirė –
ta pati viena tu, viena tu likai.

Kaip užplūdę skėriai, ėjai baisų badą,
kaip O-Lana sūnų, derlių nešdama,
į tave atėję žmonės skausmą rado,
o tu kaip satyras šokai sau linksma.

Ir tie žvaigždžių lietūs, sidabru kur krinta,
ir skliautai aukštieji, taip vilioję mus,
te kitus keleivius ves keliais Peer Gynto,
šauks užmiršt tėvynę, žemę ir namus.

Mes už tavo pėdą tavo pėdoj žūsim,
tu krauju žydėsi kraujo Nemune.
Iš tavęs išeisim, o tu verksi mūsų?
– Ne. O palydėsi? – Ne. Atminsi? – Ne.