Ūkanos

Ir vis dažniau pavasario svajonė
linksmai į širdį pasibeldžia,
sidabro ūkanos, klajodamos po margus klonius,
su vakaro žiogeliais meldžiasi.

Ir vis dažniau pro žiemą šaltą, gilią
ateina ilgesys ir mėlynų alyvų atdūsius palieka,
ir kalba jo kvepėjimas, tartum idilinis vaidila,
ir kužda po širdim: – o, netikėk, kad …

ir vakaro varpai, ir horizontų maldos
nueis padubysių pakrantėmis,
ir rožių vėjas drėgnas ir saldus, kaip meilės žodžiai saldūs,
ir melancholijos tylus akordas paslaptingas, nesuprantamas…

O, netikėk, kad tavo netikėjimas ir tavo mintys
nebegalės su paukščiais grįžti,
o, netikėk ir netikėjimo paguostas, suramintas, –
taip, vasara sugrįš, bet nesugrįš jaunystė.