Pakalnių vergai

Keleiviai, prieikite kalnus!..
– Mes drebame … bijome jų …
Čia uolos be dyglių ir švelnios.
– Bet daugel nutraukta gijų …

Ar matot viršūnes baltąsias?
– Mus spaudžia prie žemės juodos
Ar stiebiatės, siekėte jąsias?
– O Dieve, dar ne… niekados …

… Ir vėlei ateina,
nueina, pažvelgia – nemato …
Ir niekad keleiviai
nepameta amžino rato.
Ir dienos prabėga,
ir amžiai sudyla,
ir daugelį kartų
iš skausmo net akmens prabyla …