|
-> Ūkanos. Dangus ir žemė – pilkas vilnų kamuolys, mieguisto laiko stumiamas, tingiai rieda per neįžiūrimas, balso nustojusias erdves. Bet nematomas paukštis dingusiame sode atkakliai ima šokdinti tris-keturias gaidas, kol migla neryžtingai suyra, ir Bonnardo paletėj gimusi diena deda ant žolės ir ant suolo geltonas, fioletines ir atsargiai mėlynas dėmes, – vėsią įžangą į ateinančio vidudienio auksą ir purpurą.
Klausytojus užlieja akmeninė tamsa, kaip prieštvaninio driežo vėlę, įmūrytą į geologinės epochos gelmes. Salės dydį statulos jaučia vien iš balso, aidinčio erdvėj, pavirtusioj miegančia klausa. Plieno lakštingalos kabo ties jų galvom, laukdamos savo eilės.
[Daugiau…]
Paskutinio kosmoso juodos dykumos pakrašty vilties augalas – spes metaphysica, dygus ir sausas kaip ežys, prisiglaudęs tarp uolų, tikisi, pralaukęs amžinybę, sužaliuoti naujam gyvenimui.
Begarsės smėlio srovės neskubėdamos užpila jį, ir Aquarijaus žvaigždynas, plaukdamas pro šalį, apvertęs tuščią urną, papildo pavargusio laiko atsargas.
Juodame atminties labirinte netikėtai žybtelėjusi lempa nušviečia tolimą vasaros dieną, atsigulusią tarp ryto ir nakties, – jos liniją, judesį ir spalvą.
Naujagimė banga, pražilusi ir apsiputojusi iš pykčio, puola džiaugsmingai lojantį šunį.
Prikrautos mieguisto aukso, baltos jachtos, įkypai eidamos prieš vėją, paleidžia per dangų vėliavas ir žuvėdras.
Vakaras palaisto lapus iš nedidelio įskelto ąsočio ir pastumia taku ropoti mėlyną lėtą vabalą, spindintį neįtikimai linksmai – kaip tobulos laimės pažadas.
O naktį – su smėliu sumaišyti, kaskart geriau pažįstami pabučiavimai ir jauki kalba niekada neužmiegančių krūmų, atidavusių įmantrų savo šakų piešinį ir jų silpną fioletą nepasotinamiems vidurnakčio dievams.
-> Žaibų ir vėjų sudraskytos upės
Nuo juodo kalno krenta į mane,
Ir sakalas, ant debesio nutūpęs,
Pamatė vakarą dangaus dugne.
[Daugiau…]
Griausmai užgriuvo. Vėjai rankioja
Šokėjus, bėgančius kalnais.
Jauna šakelė mano rankoje
Staiga pavirsta pelenais.
[Daugiau…]
Mes apleidom nuliūdusį taką
Ir žodžius gedulingų poetų
Ir pamatėm liepsnojančią šaką
Ir virš jos – fioletinį lietų.
[Daugiau…]
Prieš miegą jūra keičia spalvą,
Gaisruodama tarp akmenų,
Ir puošia rūsčią dievo galvą
Lengvų ornamentų menu.
[Daugiau…]
Ta diena iš ugnies ir ledo, –
Pasiklydo šviesa kristale,
Išeities iš briaunų nerado
Azijatų saulė žalia.
[Daugiau…]
-> Nors siaudžia, šniokščia rūsčios marios,
Jų siaubą nugali tyla,
Ir veltui audros vilnys svarios
Pajūry grumias su uola…
[Daugiau…]
|
|
Naujausi komentarai