Krintančios žvaigždės

Ir krintančios žvaigždės per mėlyną dangų
ir juodojo sapno baltoji aušrinė
į vieną vainiką ir didį ir brangų
tą žydintį rytą šventai susipynė.

Šventai susipynė, šventai susiėjo,
ir mieganti žemė šešėlių šešėliuos,
kaip amžino džiaugsmo liūdna orchidėja,
į dangų rankas tartum maldai iškėlė.

Ir praviros gelmės, giliai prasivėrę
lig dugno be dugno, lig galo be galo,
kaip mėlyno lauko pavytusi svėrė
į saulę pasviro ir bąla ir bąla.

Ir žiūri keleivis, prieš kryžių sustojęs,
į veidą nuliūdusį šaltą ir tylų,
parpuolęs nuplauna jo kruvinas kojas
ir vėlei, kaip pranašo žodis, pakyla.

Kaip pranašo žodis pakyla ir eina
per kraują, lavonus didus ir galingas,
ir verkia, išvydęs jo seną nelaimę,
ten paliktas veidas graudus, sopulingas.