Giesmė

Ko jūs šiąnakt staugėt, tamsūs vėjai?
Kam tu šįryt, saule, užtekėjai?
Vėl ir vėl žmogus nubudęs mena
Amžių slaptį, gyvio mįslę seną…

Ant suspindo liepsnos rytmetinės!
Ant kaip šmėklos slankioja po plynes
Žemės rūko vilkstinės mįslingos –
Kas – tikrovė? Kas kaip sapnas dingos?

Gal, išminčiau, tu, nubudęs rytą,
Tik sapnuoji tamsų sapną kitą
Ir tik klysti, siekdamas atskirti
Nuo gimimo žemės žiedo mirtį…

Nes, kai žemės žiedas gimęs gęsta,
Amžių sėjai naujas grūdas bręsta –
Virpa, nyksta sprogulės ir vilnys,
Bet nesenka amžių saiko pilnis…