Kriauklės ant moterų ašarom sudrėkusio kranto

Tavo laisvieji vergai – Tavo laivų irkluotojai
stambiom, raumeningom rankom
į jūros gilumą leidžia inkarą
giedodami, kad Tu esi jūros gilumas
ir kad metamas inkaras yra ne metalas,
bet jų širdys, jų kūnai ir sielos.

Giedodami jie brenda į krantą.

Jų sausos kojos sudrėksta krante
ir tarpupirščiai prisivelia smėlio.
Ant savo nuogų, raumeningų pečių
jie neša didelį krovinį.

Verkiančios, išbadėjusios žvejų moterys
su kūdikiais ir vaikais siūbuoja į krantą…

Jas sutinka nepažįstamų vyrų giedojimas
ir jų barzdoti veidai, kurie seka
kiekvienos moters išsprūstančią ašarą.

Barzdotų vyrų kojos sudrėksta krante
ir tarpupirščiai prisivelia smėlio.
Nuo savo nuogų, raumeningų pečių
jie numeta krovinį.

Nustebusios moterys
žvelgia į jų plačius veidus ir nepažįsta.
“Jie nėra mūsų mirę tėvai… Ir mes nesam jų žmonos”.

Barzdoti vyrai giedodami jau subrido į jūrą.

Žvejų moterys norėtų pakelti
suskirdusias plaštakas ir mojuoti
giedantiems vyrams už duoną
ir pilnas žuvų statines.

Verkiančios ir laimingos jos grįžta nuo kranto.
Ir jų pamaitinti vaikai
žaidžia kriauklėmis.