Tomas nipernadis

Po laimingai šlamančiu gluosniu, ant tilto,
tave sutikau.
Tu žiūrėjai į žėrinčią, žvilgančią upę. Ir švilpavai.
Tavo šviesiai geltonus – kaip vasara – plaukus
kedeno šiltas vėjas. – Mūsų gyvenimai
kaip upių (vandenys trykšta iš žemės ir grįžta į žemę)…
Pasakei. Patylėjai. Nusijuokei.

Tavo skaisčiai žali marškiniai ir lengva kuprinė,
ir atsmaukta skrybėlė kaip mėlynas lopas dangaus.
Putoja kriokliai ir liepos. Velėja žlugtą merginos.
Aš laukiau tavęs ilgai. Savo draugo brangaus.

Užsidegei pypkę. Primerkęs akis pažiūrėjai į tolį:
Einam kartu. Dar vasaros daug – o kelias be galo.
Žemė dabar pasiilgusi kojų basų ir klajoklių
juoko. Eikim kartu su baltais beržais. Jų dainelė
tokia šviesi ir be rūpesčio aidi prie krioklio,
kur linksmos merginos velėja vasaros vandenį žalią.