Atsišaukimas į žmogų

Tavęs, žmogau, aš praeity ieškojau,
senus vartydamas istorijos lapus,
ir kur prie tavo vardo tik sustojau,
radau kapus, radau tiktai kapus …

Radau piliakalnius tau, mirusiam, supiltus,
radau paminklus vario, akmenų,
radau svyruojančius į tavo garbę tiltus,
tartum iš vortinklio, iš trupančių dienų.

O aš maniau, kad tu ten amžiais gyvas,
o aš maniau, kad milžinas buvai…
Deja! Deja! Tik antkapis vėlyvas
tave pagarbino, kai žemei šiai žuvai.

Tavęs, žmogau, aš dabarty ieškojau
tautos, genties ir gyvasties kovoj,
ir kai prie tavo žemės žygių tik sustojau,
radau tik dulkes prieblandoj žalsvoj.

Radau, it kirminą, įnikusį į žemę,
it kurmį, aklą saulės takuose,
radau tėvynę tavo raudančią, neramią
ir klausinėjančią: – Kur ji? diena šviesi?

O aš maniau, kad busit jūs kaip plienas,
o aš maniau, kad bus gana klaidų …
Deja! Deja! Dar tūkstančiams blakstienos
užspaustos ūkanų piktų, senų, juodų!

Tavęs, žmogau, aš ieškau ateityje
ir rytdienos rytuos kaip saulę rast tikiu,
kur želmenys, žiemos nualinti, atgyja,
ir keliasi laukai be usnių, be dagių!

Ir rast tikiu be keršto, be pavydo,
ir rast tikiu be melo, be klastos
keliaujantį į vieną taką didų
vienų darbų, vienos minties, vienos savos tautos!

Tikiu aš dieną, didelę ir šviesią,
tikiu – ne amžiais žemėj siaus ruduo!
Pakilk, žmogau, iš dulkių ir puvėsių,
pakilk, žmogau, ir žmogui ranką duok!