Šv. Pranciškus

VAKARO toks asketiškas vaizdas.
Liūdna ir gera, Dieve mano!
Aplink saulę Pranciškaus žaizdos,
Alyvos trenkia “l’origan’u”.

Keliuosi žmogus žvėriškas, paleolitinis,
Rudenio gervių kaspinu…
Už marių, už vakaro – kažkur toli tenai
Kvepia Pranciškaus žaizdos jazminu.

Kodėl mano kančia medinė? Kristau,
Lunatiškos meilės mane išmokei!
Su balandžiu ant rankos, nepažįstamas
Praslinksiu taip, žeme ir meile apsijuokęs.

O alma kojos, rankos ir žaizda krūtinėje,
Juodo kraujo lašai po erškėčių kaktoje…
O, meile – sopulingosios vakaro linijos,
O alyvų svaiginantys kvapai gegužės naktį!.