Nežinoma siela

Iš giesmės pavasario žilvičių,
iš bitelių dobiluos dūzgimo,
saulės veido, akių lino žiedo
nežinoma siela buvo gimus.

Ir užgeso žiburys ant kalno,
ir pakalnėj kartus balsas šaukia:
– Jėzau, Jėzau, eik į mano gryčią,
neapeik tik mano liūdno lauko.

Buvo naktys iš skaidraus kristalo,
mes kaip dulkės buvom tos naktyse,
nesimatė mūsų nebuvimo,
nežinoma siela, mūsų nematysi.

Tavimp eina mirtys ir gimimai,
tu kaip motina apimsi juos,
priglausi ir ant mūsų žemės pasirėmus,
nežinoma siela, amžius viešpatausi.