Kantrybė

Žemės veidas susiraukšlėjo kalnynais, akmuo užčiaupė liepsnojančias bumas paskutiniams lavos fontanams.
Marmuras gulėjo ir laukė.

Pirmieji koralai išaugo jūrų dugne, ir po šimto milijonų metų pro jų tolimus palikuonis praplaukė pirmosios žuvys.
Marmuras gulėjo ir laukė.
Begarsiai vabzdžiai, dar neišmokę dainuoti, ropojo medžių kamienais kažkur į viršų – ten, iš kur plūdo šviesa ir šilima.
Pirmasis paukštis nerangiai pakilo nuo žemės ir, sumaišęs sparnų judesius, apsivertė ore ir klykdamas nukrito į pelkę.
Marmuras gulėjo ir laukė.
Kailiais apsikarstęs žmogus bailiai prislinko prie šokančios ugnies ir, pamatęs, kad raudonoji pabaisa nepavojinga, išsidžiovino prie jos savo kailius ir sušilo.
Graikai, pasižaboję karo laivus, išplaukė į tolimąją Troją.
Marmuras gulėjo ir laukė, kol, iš laužyklų išvežtas į saulę, apakino žmones ir arklius savo kristalų sniegais, jų nerimstančia mėlyna žiežirba.
Marmuras laukė Fidijo, Polikleto, Mirono, kol po jų kalto smūgiais pavirto Pergalės sparnu, atleto koja, pusiau ištiesta deivės ranka, globiančia prie savęs nustojusią svaidyti žaibus, prijaukintą, nutilusią erdvę.