Epilogas

KARTAIS man liūdna, Jėzau Kristau,
Kad nusidėjau Tau ir mylimai Irinai…
Kada nors, žinoma, lyg lapas rudenį nukrisiu,
O liks tik žodžiai šie šalti kaip mėta pipirinė.

Tos akys mėlynos ir šilas tolimas…
Ak, žodžiai užgniaužti širdies, lyg kapo!
Tai mano melsvas ilgesys pasityčiojimui
Sustingo šiuose lapuose…