Trupantis miestas

1.

Mėlynas aušta pasaulis
balsas protėvių paukščio.
Laikas apsukęs ratą,
pasikartoja dar sykį.
Daiktai, tartum svorį praradę,
imas į šitą rytą,
miestas rūke paskendęs,
bokštai nelyg amalgamoj.
Vyzdy iškreiptas vaizdas,
ar iškreipta realybė?
Viskas keičiasi, mainos,
skleidžiasi iš atpažinto.
Tartum šokėjos šoka
tekančioj saulės bažnyčios,
formos prieš tiesą suvoktą
trupa ir virsta į dulkes.
Girdisi laikrodžio dūžiai,
suokalbis laiko ir vietos,
kyla pulkai balandžių
maudos srautuos fotonų.
Laukusiam tūkstantį metų
vartai atidaryti!
Drąsiai su juo įeina
tas, kuris laukė sekundę.
[Daugiau...]

Trumpas sustojimas lietuje

per dieną žemę lietų godžiai plempia
kuriam kas valandą mažiau erdvės
stotis bažnyčia kapinaitės plentas
ir autobusas kur tuoj pat judės
[Daugiau...]

Jau pirmu sakiniu

Jau pirmu sakiniu
autorius pradeda kalbėti apie Mirtį.
Ji atsiranda lyg iš niekur,
iš tuštumos be jokios priešistorės
ir tuoj pat užima
svarbiausią vietą minėtame tekste. [Daugiau...]

Grįžtantis

aštuoniasdešimt tūkstančių pasaulių
praeiti reikia grįžtančiam namo
ir visa tai ką nešasi jis saujoj
ugnis ir oras žemė ir vanduo
[Daugiau...]

Fata morgana

Kai paskutinis saulės spindulys
per žolę liečia mirusiųjų kaulus –
išdidūs slegiantys rudens šešėliai
į slėnį nusileidžia palengva.
Gegutės balsas prieblandoj nutyla
pušų viršūnės suliepsnoja auksu,
kuris taip pat išblėsta, išsisklaido…
Kaip tyliai aidi sutemų žingsneliai!
Tai pasitinka mus Fata Morgana,
išnyranti iš mūs beprasmių žodžių:
velionių Dievas ir velionis Dievas,
ir tai, ką mes vadiname Dievu.
[Daugiau...]

Ars poetika

Pasaulis baigias, todėl
reikia rašyti eilėraščius.
[Daugiau...]

Lietaus uždanga

Birželis įpusėja, kol kalbu.
Ir nesvarbu, ką noriu pasakyti.
Tamsa ir langas. Nepaliauja lyti.
Nemyliu nieko… Irgi nesvarbu.
”Atsimeni…” Nereikia, pamiršau, –
tamsos gelmėn neįrašysi nieko.
Išspręsta viskas. Tai, kas pasilieka,
teprimena tik kvailą kaukių šou.
[Daugiau...]

Metai be žiogo

Šalta naktis. Bet dieną dar atšyla.
Greta mirtis, todėl gyvybė kaupias
prieš pirmą šalną. Vasara jau traukias, –
greit amžiną mirties – gyvybės bylą
išspęs ruduo. Laiškai neparašyti
sudegs. Taip parkuos deginami lapai.
Vienutėn iš vienutės – šie etapai.
Be žiogo – metai. Bandymai išgyti.
[Daugiau...]

Vėlinės, 1990

Šviesotamsa. Ir lyg kažkas balsu
mane viliotų prie audrotos jūros.
Šnabždu į vėją: “Viešpatie, esu
tik balsis vienadienės konjunktūros,
tik žodžių tarnas, Sąskambių piemuo.
Akmuo likimų kryžkelėj. Golemas.
Tik aido aidas. Netgi ne skiemuo,
bangos purslelis, žiedas chrizantemos.”
[Daugiau...]

Įtakos

man darė įtaką lietus
ir jaunas buninas, ir vėjas,
ir šventas jonas – du kartus,
ir tris kartus – šviesos kūrėjas
[Daugiau...]


Puslapis 1 iš 212